Lietuvių darbo emigrantų vis ryškiau matoma Skandinavija vilioja ne tik geru uždarbiu, bet ir aukšto lygio socialine apsauga bei palankia mokesčių politika.

 

Vidutinis mėnesinis atlyginimas Norvegijoje - apie 17 tūkst. litų. Statybose, į kurias šiuo metu traukia statybų specialistai iš Rytų Europos, minimalus valandinis atlygis - 71 litas. Kai Pietų Europą krečia nedarbas, Europos Sąjungai (ES) nepriklausančioje Šiaurės valstybėje darbo neturi tik tie, kurie nenori dirbti. Pastaruoju metu tradicines lietuvių emigrantų ar darbo ieškančių tautiečių kryptis į Ispaniją, Jungtinę Karalystę ir Airiją keičia Norvegija. Oficialiais duomenimis, lietuvių imigrantų skaičius turtingoje Skandinavijos karalystėje pernai išaugo 47 proc., o vykstančiųjų dirbti per Lietuvoje veikiančias tarpininkavimo įmones - net tris kartus.

 

Nuolatinis darbas su socialiniu draudimu

 

Nuo 2004-ųjų po įvairias Norvegijos statybvietes klajojęs anykštėnas Vaidas pagaliau išmetė inkarą tolimoje Norvegijos šiaurėje - 114 kilometrų nuo žemyno nutolusioje Riosto saloje. Šioje šalyje jis su draugais pastatė ne vieną fermą ir gyvenamąjį namą, o dabar jau ketverius metus gyvena ir dirba žuvies fabriko staliumi. Tarp beveik 600 šios salos gyventojų norvegų Vaidas su sūnumi Nerijumi ir dar vienu tautiečiu - vieninteliai lietuviai. Tiesa, žiemą, per patį darbymetį, į salą doroti žuvų atvyksta daugiau lietuvių. Tarpininkavimo įmonės juos čia atsiunčia maždaug trims mėnesiams, ir kaip sako Vaidas, už tarpininkavimo paslaugas pasiima trečdalį jų uždirbamos algos. „Bet vis tiek jie uždirba daugiau nei namie“, - mano jis.

 

Vaidas, regis, saloje užsibus ilgiau. Jis čia pirmą kartą po ketverių metų nenuolatinio, dažnai trumpalaikio statybininko darbo gauna tikrą norvegišką algą - maždaug 10 tūkst. litų per mėnesį, o kai gerokai papluša - ir 16 tūkstančių. Puikiai užsirekomendavusį lietuvį norvegų verslininkui rekomendavo jo buvęs darbdavys. Vaidas dabar jaučiasi gerokai saugesnis - jis oficialiai registruotas Norvegijoje, socialiai apdraustas, moka norvegiškus mokesčius ir kaupia pinigėlį „pensijai“.

 

Nors nėra Norvegijos pilietis, jo žmogiško orumo nebežeidžia nelegalaus, laikino darbininko statusas. Vaidas turi ir visas socialines garantijas, nebijo susirgti, yra pasirinkęs savo gydytoją. „Pilietybės neturiu, bet manęs dabar lengvai nepastumdysi. Jei atleidžia, iškart stoju į darbo biržą, man moka atlyginimo vidurkį, kol pasiūlys kitą darbą“, - nuolatiniu darbu džiaugėsi anykštėnas.

Pasak Vaido, Norvegijoje atlyginimas kasmet perskaičiuojamas ir kiek nors padidinamas. Tačiau labiausiai lietuvį stebina valdžios požiūris į darbuotojus. Vaidas moka 24 proc. pajamų mokestį, jeigu dirba viršvalandžius - 36 procentų. Tačiau Norvegijos valdžia savaip leidžia žmonėms sukaupti pinigų Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms. Visą lapkričio mėnesį Vaidui, kaip ir norvegams, pajamų mokestis sumažinamas 50 proc. - iki 12 procentų. „Žmonėms lieka daugiau pinigų dovanoms ar išlaidauti. Taip čia valdžia rūpinasi dirbančiais žmonėmis“, - Norvegijos mokesčių politiką gyrė lietuvis.
 

Vienas lietuvis vietoje septynių norvegų

 

Stalius - tik lietuvio turimo etato pavadinimas. Vaidas fabrike dirba visus įmanomus darbus ir, rodos, yra tikras lobis norvegų darbdaviui. Aukštaitį statybininką norvegai vadina lietuviu vunderkindu. „Darau viską: reikia - vandentiekį išvedžioju, čiaupus pakeičiu, reikia - keramines plyteles ar plokštes klijuoju. Jeigu samdytų norvegus, reikėtų septynių žmonių, nes jie moka tik po vieną darbą dirbti - arba kalti, arba klijuoti, arba dažyti. Santechnikas, elektrikas, stalius dirbs tik savo darbą. O lietuvis gali viską ir pigiau atsieina, nei norvegus samdyti. Anądien jie klausia manęs: „Gal aš galėčiau pakeisti ir vandens maišytuvą?“ Nudžiugo, kad nereikės kviestis santechniko“, - šypsojosi auksarankis nuo Anykščių.

 

Dabar Vaidas remontuoja fabrikui priklausantį gyvenamąjį namą, jame žiemą gyvens atvykę sezoniniai specialistai. Stato vienas, tik atvykusio sūnaus Nerijaus padedamas. Nerijus, diplomuotas statybininkas, saloje taip pat neretas svečias, pernai dirbo čia tris mėnesius, šiemet su tėvu planuoja praleisti pusę metų.

 

Nors ir džiaugiasi didesniu uždarbiu Norvegijoje nei gautų Lietuvoje, Vaidas, cituojant Šventąjį Raštą, „savo veido prakaitu valgo duoną“. Dabar, restauruodamas namą, dirba ir 10, ir 12 valandų per dieną. „Orai geri, ką aš namie sėdėsiu. Krapštausi, man pinigai byra“, - kuklinosi darbštus vyras.

 

Per ketverius gyvenimo saloje metus lietuvis jau nemažai pastatė: uždengė fabriko administracijos pastato stogą, apdengė statinio išorę šiltinimo plokštėmis, suremontavo cechus, sudėjo naujas grindis, pakeitė langus, duris. „Eini ir dirbi bet kokį darbą“, - paprastai pasakojo vyras.

 

Turtus suneša jūra

 

114 km nuo žemyno nutolusioje Riosto saloje gyvena apie 600 žmonių. Visi jie arba žvejoja, arba dirba viename iš penkių žuvies fabrikų. Tik keletas darbuojasi komunos (vietos savivaldybės) administracijoje, komunaliniame ūkyje, mokykloje, oro uoste ar prieplaukoje.

Maždaug tris mėnesius - nuo vasario iki Velykų - norvegai žvejoja menkes, baltąsias žuvis - vadinamąsias saidas, jūros ešerius. Penki salos fabrikai iš šių jūros gėrybių nuperka šimtus tonų. Norvegai žuvis išdoroja, riša už uodegų, krauna į traktorius ir veža į laukus. Ten žuvys kabinamos į žaginius ir tris mėnesius džiovinamos. „Žiemą temperatūra būna apie 1 laipsnį šilumos (o vasarą nepakyla aukščiau 19-os), bet pučia beprotiški vėjai - čia viena labiausiai vėjuotų pasaulio salų. Šlapdriba, vėjas, lietus, šalčio beveik nebūna. Tokie orai itin tinka žuvims džiovinti, mat nesiveisia jokie vabalai ir kirmėlės“, - ir viską apie tokią veiklą išmanančio tonu pasakojo Vaidas.

Žiemą jis irgi dirba prie žuvų, padeda jas iškrauti iš laivų, vežioja autokaru. Šis darbas itin gerai mokamas: nuo 8 iki 16 val. - 150 NOK už valandą, nuo 16 iki 21 val. - pridedama 50 proc., o nuo 21 val. - 300 NOK (135 litai) už valandą. Atlyginimas kinta ir savaitgalio dienomis, pavyzdžiui, sekmadienį - 100 proc. didesnis.

 

Šiuo metų laiku išdžiovintos žuvys parvežamos iš laukų atgal į fabriką, rūšiuojamos ir išvežamos į Italiją. Tokių žuvų kaina - nuo 30 iki 90 eurų (103,5-310,5 lito) už kilogramą.

 

Žiemą visi salos gyventojai, pasak lietuvio, dirba netausodami jėgų, mat iš to, ką tuo metu uždirba, gyvena visus metus. Žiemą salos gyventojų skaičius išauga keturgubai - penkiagubai, žvejoti atplaukia apie 600 laivų.

 

Wikipedia rašo, kad mažytė Riosto sala per metus pagamina žuvies ir jos produktų už 40 mln. JAV dolerių (108 mln. litų).

Sezono metu į salą sūdyti žuvų atvyksta ir maždaug 20 lietuvių. Tris mėnesius jie taip pat aria be poilsio - po 12 ir daugiau valandų per parą. Už darbo valandą jie gauna apie 35 litus (Lietuvoje minimalus valandinis atlyginimas nesiekia 5 litų). „Fabrikas jiems moka apie 70 litų, bet pusę iš jų tenka mokesčiams ir lietuvių įdarbinimo firmai“, - aiškino Vaidas.

 

Norvegiškai taip ir nepramoko

 

Aštuonerių metų Vaidui neužteko bent šiek tiek pramokti norvegiškai. „Makaluoju - pusę angliškų, pusę lietuviškų žodžių, bet susišneku. Aišku, darbdaviai norėtų, kad kalbėčiau norvegiškai - juk tiek metų gyvenu, bet neištariu jų žodžių, - savikritiškai save vertino aukštaitis ir pridūrė: - Greičiau aš juos išmokysiu lietuviškai, nei jie mane norvegiškai. Sūnus atvežė diskelių su lietuvių kalbos pamokomis, šefo žmona mokosi, kad galėtų su mumis susišnekėti. Dabar ji atėjusi jau taria: „Laba diena, kaip tau sekasi?“ Pasak jo, lietuviškai pramokę ir kiti salos gyventojai. Pavyzdžiui, Vaido darbdaviai puikai, beveik be akcento taria lietuvišką raginimą „greičiau, greičiau“.

 

Dirbęs beveik visoje Norvegijoje - 30-yje miestų nuo šalies pietų iki šiaurės, Vaidas susidarė savo nuomonę apie šios valstybės gyventojus. „Apie Oslą žmonės piktesni, nervingesni, o šiaurėje, nežinau kodėl, jie geresni, ramesni, - dėstė vyras. - Gal todėl, kad „apačioje“ tirščiau žmonių, privažiavę daug lietuvių, lenkų, rumunų, dalis dirba pusvelčiui, kainos didžiulės. Šiaurėje - viskas kitaip.“

 

Savo vertinimą Vaidas iliustruoja tokiu pavyzdžiu. Vienoje vietoje jis statė namą, šalia gyveno senyvi norvegai. „Mes jų nei pažįstame, nei ką. Vieną dieną atneša prikepę vaflių, kalbina“, - stebėjosi anykštėnas.

 

Kartą susirgo Vaido sūnus Nerijus - ką tik pradėjęs dirbti. Darbdavys pats iškvietė gydytoją, paskui nupirko lėktuvo bilietus. Nuskraidintam į artimiausią žemyno miestą Budę sūnui buvo išoperuotas apendicitas. Vaidui nekainavo nei kelionė, nei operacija. „Padėjo, nepaliko bėdoje“, - prisiminimais dalijosi vyras.

 

Pramogų saloje jokių nėra. „Tas pats kaip kalėjimas, tik tvorų nėra, - juokavo aukštaitis. - Kita vertus, tauposi pinigai. Būtų čia pramogų, „baliavotum“... Yra kavinukių, bet eiti alaus, kurio bokalas kainuoja 30 litų, nesinori. Lietuvoje pigiau atsigeriu.“ Gyvenimą paįvairina internetas, skaipas, be to, lietuvis mato 16 lietuviškų ir keletą rusiškų kanalų, yra išsipirkęs laidą „Emigrantai“. Ko gero, didžiausia lietuvio pramoga - mėgėjiška žvejyba. Beje, vasarą į salą iš žemyninės Europos atvyksta nemažai turistų.

 

Kai pakankamai uždirbs pensijai, Vaidas ketina grįžti namo, nors norvegai ir siūlo jam imti paskolą, statytis namą. Dabar jam 45-eri. „Gyventi, mirti čia nežadu. Savo gerbūvį Anykščiuose tvarkausi. O čia dirbsiu tol, kol jėgos leis“, - sakė jis. Nors turi 5 savaites oficialių mokamų atostogų, į Lietuvą, kai reikia, darbdaviai išleidžia. Kai prireikia, vyras į Lietuvą grįžta dažniau, ne tik vasarą. Antai pernai, tėvynėje jis praleido dvi Velykų savaites, visą birželio mėnesį, dešimt dienų - rugpjūtį, tris savaites per Kalėdas. „Apskaičiavau, kad dirbau tik aštuonis mėnesius“, - prisipažino Vaidas.

 

Klestinti oazė krizės krečiamoje Europoje

 

Aleksandras Laurinavičius, šių metų kovą pradėjęs dirbti pirmasis Lietuvos Respublikos komercijos atašė Norvegijos Karalystėje, LŽ sakė, kad šioje šalyje nedarbas, palyginti su ES, labai mažas, svyruoja tarp 3 ir 4 procentų. „Galima sakyti, kad tai „techninis nedarbas“, kai nedirba tik tie, kurie nenori dirbti“, - sakė A.Laurinavičius.

 

Anot komercijos atašė, Norvegijoje dabar labai daug statoma, todėl didžiausia darbo jėgos paklausa yra statybų ir statybinių medžiagų gamybos sektoriuje. Šiose ūkio šakose ir dirba daugiausia lietuvių. Tiesa, lietuviams didelę konkurenciją sudaro statybininkai iš Lenkijos - tradiciniai mūsų konkurentai Europos darbo rinkoje.

 

„Statybų ir statybinių medžiagų gamybos sektorius Norvegijoje - didžiulis. Labai stipri šalies ekonomika. Ypač sparčiai auga du regionai: Oslo ir Stavangerio. Čia nepaprastai didelė nekilnojamojo turto paklausa: ir gyvenamųjų namų, ir biurų pastatų. Ir prognozuojama, kad nekilnojamojo turto kainos augs - natūraliai, ne su burbulo požymiais. Tai, be abejo, skatina statyti“, - LŽ kalbėjo A.Laurinavičius.

Be statybininkų, daug lietuvių dirba ir aptarnavimo srityje. Norvegijoje labai trūksta sveikatos apsaugos darbuotojų - ne tik gydytojų, bet ir medicinos seserų. Mat moterų gyvenimo trukmė Norvegijoje siekia 82-83 metus, vyrų 79-80 metų.

 

Viena didžiausių kliūčių įsidarbinti Norvegijoje - kalba, ją moka retas mūsų tautietis. „Taisyklė paprasta, kaip ir visur, - jeigu norite gauti gerai mokamą darbą, reikia kalbėti norvegiškai. Kaip ir Lietuvoje norint gauti gerą darbą reikia mokėti lietuvių kalbą, - aiškino A.Laurinavičius. - Bet aišku, galima išsiversti ir su anglų kalba, nes norvegai labai gerai kalba angliškai, bet gerai mokamo darbo tikėtis tokiu atveju neverta.“

Keletą mėnesių Norvegijoje dirbantis komercijos atašė nesiryžo vertinti norvegų požiūrio į kitataučius, tačiau tikino, kad neigiamų norvegų vertinimų apie mūsų verslininkus jam neteko girdėti. „Tikiuosi, kad ir neišgirsiu“, - nusišypsojo A.Laurinavičius.

 

Faktai

 

2011 m. vidutinis metinis atlyginimas Norvegijoje buvo 453 tūkst. Norvegijos kronų iki mokesčių (203 850 litų) arba 37 750 kronų (16 987 litų) per mėnesį, palyginti su 2010 metais jis padidėjo 4,1 procento. Minimalaus atlyginimas, pavyzdžiui, statybos sektoriuje yra 159 Norvegijos kronų (71,55 lito ) per valandą (kvalifikuotiems darbuotojams). „Bet reikia turėti omenyje, kad Norvegija yra viena brangiausių valstybių pasaulyje, pragyvenimo sąnaudos čia yra ypač didelės“, - atkreipė dėmesį šiuos skaičius LŽ pateikęs A.Laurinavičius

.

Norvegijos ekonomika auga daugelį metų ir dabar ji atrodo kaip klestinti ramybės oazė valstybės skolų ir nedarbo krečiamoje Europoje. Krizės banga iki Norvegijos atsirito tik šiek tiek sumažėjusio eksporto pavidalu. „Sumažėjo galimybės eksportuoti Norvegijos prekes į lėtėjančios ekonomikos ES. Norvegija turi vadinamųjų naftos pinigų, tačiau negalima teigti, kad šalies ekonomika palaikoma šiais pinigais. Yra nustatyti apribojimai, didžiąją jų dalį ateities kartoms kaupia specialūs fondai. Šių pinigų norvegai nepravalgo, o ekonomiką augina kitos šakos. Apibendrinant galima pasakyti, kad Norvegijos ekonomikos struktūra yra labai sveika. Visos tendencijos palankios. Tai išskirtinė šalis Europoje“, - LŽ teigė Lietuvos komercijos atašė Norvegijos Karalystėje A.Laurinavičius.

 

Skaičiai

 

Oficialios statistikos duomenimis, 2012 m. pradžioje Norvegijoje buvo 23 941 oficialiai registruotas imigrantas iš Lietuvos. Palyginimui, 2010-ųjų pabaigoje jų buvo 16 309. Neoficialiais duomenimis, Norvegijoje gali gyventi apie 40 tūkst. lietuvių. Skaičiuojama, kad Norvegijoje dar gyvena apie 100 tūkst. lenkų, nemažai vokiečių, kitų tautybių žmonių.

 

Lietuvoje registruoti tarpininkavimo įdarbinant paslaugų teikėjai daugiausia asmenų per pirmuosius tris šių metų mėnesius įdarbino Norvegijos Karalystėje - 477, arba 45 proc. visų užsienio valstybėse įdarbintų Lietuvos piliečių. Tai du kartus daugiau nei Jungtinėje Karalystėje - 224 (20 procentų).

 

2011-aisiais daugiausia asmenų įdarbinta Jungtinėje Karalystėje, tačiau pagal augimo tendencijas Norvegija gerokai lenkia pastarąją. Jungtinėje Karalystėje įdarbintų asmenų skaičius padidėjo 1,4 karto, Norvegijoje - 3 kartus.

 
Lietuvos Žinios